ištarlė

ištarlė̃ sf. (3^b) 1. Kltn iš įpratimo sakomas koks įterptinis žodelis, pvz., „tigi“. 2. tarmė; plg. ištarmė 1: Tie visi perstatymai nusidavė daugiausiai į kalbas, arba ištarles, vieno kampo Kel1882,273.